Kalnų dviračių (MTB) greitojo leidimosi („downhill“) čempionas – tai ne tik greičiausias sportininkas trasoje, bet ir ryžto, techninio meistriškumo bei drąsos pavyzdys. Ši ekstremali disciplina reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir gebėjimo akimirksniu priimti sprendimus sudėtingose situacijose, valdant dviratį didžiuliu greičiu stačiuose, nelygiuose ir kliūčių kupinuose nusileidimuose. Tapti čempionu – tai įrodyti savo meistriškumą, pranokti varžovus ir įveikti savo paties ribas.
Taip apibūdinti galime KTU Informatikos fakulteto Programų sistemų 3 kurso studentą Karolį Krukauską.
K. Krukauskas – daugkartinis Lietuvos čempionas „Men Elite“ kategorijoje, Lietuvos „Enduro“ čempionas, du kartus Lietuvos čempionas „Junior“ kategorijoje ir tris kartus „Baltic downhill cup“ vicečempionas.
Šiandien su Karoliu kalbamės apie jo kelią medalių link ir susidomėjimą šiuo itin ekstremaliu sportu.
Kada ir kaip pradėjai užsiiminėti kalnų dviračių (MTB) greitojo leidimosi („downhill“) sportu?
Dviračių sportu pradėjau užsiiminėti būdamas 13 metų. Tuo metu gyvenau kaime Jonavos r., netoli Neries, prie kurios buvo kalniukas su mišku. Mes, vaikai, gyvendami kaime turėjome paprastus dviračius ir vienu metu nusprendėme su tais dviračiais „pašokinėti“ per kalniukus miške, o tai vėliau vedė iki šio sporto vaizdelių paieškos internete ir jo atsiradimo mano gyvenime.
Koks buvo tavo pirmasis „downhill“ dviratis ir ar dar jį turi?
Pirmasia „downhill“ dviratis buvo „Commencal v4“, kuris šiuo metu yra kito dviratininko rankose, tačiau šį dviratį dažnai tenka matyti, nes su juo važinėjantis sportininkas lankosi mano vedamose treniruotėse.
Kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai, kai pradėjai važiuoti „downhill“ trasomis?
Pats sportas vaikystėje gal ir nežavėjo taip, kaip žavi dabar. Kaime draugui dažniausiai manęs tekdavo prašyti, kad atvažiuočiau pasivažinėti. Tačiau 2019 m. labai pamilau šį sportą, kai didžiąją vasaros dalį praleidau važinėdamas kalnuose ir dalyvaudamas varžybose.
Kaip atrodo tavo įprasta treniruočių rutina?
Sportuoju fiziškai sporto salėje 4–5 kartus per savaitę. Su kalnų dviračiu sportuoju dažniausiai tik savaitgaliais, paskirdamas kažkurią savaitgalio dieną treniruotėms miške, trasose.
Kiek svarbus fizinis pasirengimas ir kokius pratimus dažniausiai darai?
Fizinis pasiruošimas, mano manymu, yra itin svarbus visose sporto šakose, tačiau šiame sporte yra labai svarbu reakcija bei sprogstamoji jėga. Šiuo metu sportuoju pagal MTB sportui sudarytą programą.
Ar jauti stresą prieš startus? Kaip pavyksta su juo susidoroti?
Taip, stresą, žinoma, jaučiu, su juo visada reikia kovoti. Man prieš startą būtina gerai apšilti, pakelti širdies ritmą. Prieš startą būnant kalno viršuje visada bandau pabėgioti ar daryti įtūpstus, kad kūnas būtų apšilęs.
Šis sportas labai pavojingas, jame sunku išvengti traumų. Ar kada nors teko pačiam susidurti su rimtomis traumomis trasoje?
Buvau iš varžybų nuo kalno išskraidintas su paramedikų sraigtasparniu. Tai įvyko Austrijoje „IXS downhill cup“ varžybose 2019 metais. Stipriai trenkiausi į žemę ir susilaužiau raktikaulį dviejose vietose. Tačiau daugiau jokių rimtų traumų be sumušimų ar didesnių mėlynių nesu turėjęs. Tikiu, kad geras fizinis pasiruošimas apsaugo nuo didesnių traumų ir kūnas sugeba greitai atsistatyti.
Kada supratai, kad nori šį sportą paversti ne tik hobiu, bet ir rimta veikla?
Visada norėjosi, kad šis sportas virstų rimta veikla, bet mąstymas keitėsi su metais. Turbūt prieš 3–4 metus atėjo noras ne tik pačiam dalyvauti varžybose, bet prisidėti prie šio sporto plėtros Lietuvoje. Pradėjau organizuoti sezono uždarymo / atidarymo renginukus, vėliau atsirado ir mano vedamos treniruotės bei mano ir sužadėtinės organizuojamos varžybos Jonavoje.
Kokios yra dažniausiai pasitaikančios klaidos, kurias daro pradedantieji „downhill“ sportininkai?
Didžiausia žmonių klaida būna, kai jie pradeda užsiimti šiuo sportu neturėdami tam tinkamų priemonių – apsaugų ar šalmo. Kitos klaidos būna kliūčių neįvertinimas ar savo sugebėjimo pervertinimas, o tai priveda prie baisių pasekmių.
Ar turi kokių nors ritualų ar įpročių prieš startą?
Prieš startą, kylant stresui, mėgstu daug bendrauti su žmonėmis, tai man padeda nusiraminti. Taip pat mėgstu visą trasą pravažiuoti mintyse naudodamas rankų mostus.
Koks buvo baisiausias momentas tavo „downhill“ karjeroje ir ar nebuvo po to sunku grįžti į trasą?
Tokio momento man dar nebuvo, bet buvo daug akimirkų, kai sakiau, jog metu šį sportą, tačiau visąlaik prie jo sugrįždavau. O po didelių traumų noro toliau užsiimti šiuo sportu visada atiranda tik dar daugiau.
Kaip vertini „downhill“ bendruomenę Lietuvoje / pasaulyje?
Šio sporto bendruomenė yra labai draugiška, šilta, nes net būnant pasaulinio lygio varžybose profesionalai sportininkai su tavimi bendrauja ir domisi, iš kur esi ir kaip tau sekasi. Lietuvoje ši bendruomenė taip pat labai palaikanti ir šilta. Stengiuosi ir pats būti kaip pasaulinio lygio profesionalūs sportininkai, padėti naujokui ar patarti kitiems sportininkams.
Kokios tavo mėgstamiausios trasos ar šalys, kuriose smagiausia varžytis?
Smagiausia trasa yra Slovėnijoje, Mariboro mieste. Tai trasa, kuri turi labai daug skirtingų elementų: šaknų, akmenų, didelį greitį, šuolius ir didelius smūgius.
Jei turėtum galimybę sukurti savo tobulą „downhill“ trasą, kaip ji atrodytų?
Manau, jog idealios trasos neįmanoma sukurti, nes viskas labai greitai keičiasi. Nuolat tobulėju, tad atsiranda dalykų, kurie tampa per lengvi ir kurie nebėra malonūs. Bet atsakant į šį klausimą, tai Mariboro trasa šiuo metu man yra ideali.
Kaip manai, kokia yra „downhill“ sporto ateitis Lietuvoje ir pasaulyje?
Pagal dabartinę situaciją Lietuvoje, kai šiuo metu varžybose daugiau dalyvauja vaikai nei suaugusieji, tikiu, kad sportas turi ateitį. Matau, kaip vaikai greitai tobulėja ir vejasi suaugusiuosius. Varžybose sulaukiame apie 100 dalyvių, o tai, mano akimis, yra tikrai nemaži skaičiai.
Pasaulyje šio sporto ateitį sunku nuspėti, bet bėgant metams atletų profesionalumas kyla, atsiranda vis daugiau ir daugiau labai greitų sportininkų, taip pat tobulėja ir dviračių technologijos, kurios prisideda prie konkurencijos. Manau, jog tolimoje ateityje šis sportas bus labai panašus į Formulės 1 varžybas dėl savo technologinių sprendimų ir sportininkų profesionalumo.
Ne tik pats aktyviai sportuoji, bet ir mokai šio sporto paslapčių vaikus. Papasakok plačiau, kaip sekasi ir ar jaučiamas susidomėjimas šiuo sportu tarp jaunosios kartos atstovų?
Į treniruotes atvyksta tiek jauni, tiek vyresni šio sporto atstovai, susidomėjimas tikrai yra padidėjęs lyginant su tais laikais, kai tik pradėjau vesti treniruotes. Treniruočių metu visada padarome mini varžybėles, vaikams ir suaugusiesiems jos labai patinka. Treniruotes dokumentuoju, darau vlogus, kuriuos vėliau keliu į „youtube“ platformą, kad žmonės, nebuvę treniruotėje, galėtų pamatyti ką veikėme, kaip treniravomės.
Studijuoji KTU Informatikos fakultete, kaip pavyksta suderinti mokslą ir sportą?
Suderinti nėra lengva, nes studijuoju, dirbu, sportuoju. Kartais kažkuri sritis nukenčia, nes viskam šimto procentų negaliu skirti, bandau balansuoti tarp visų savo veiklų.
Ar pabaigęs studijas KTU, planuoji dirbti pagal specialybę? Ir ar „downhill“ sportas išliks tavo gyvenime?
Programavimas man yra labai įdomi sritis, studijose daug išmokau ir neabejotinai iki studijų baigimo išmoksiu dar daugiau, bet nesu „užkietėjęs“ programuotojas, todėl kol kas nesu visiškai įsitikinęs, kad dirbsiu pagal šią specialybę, tačiau tikiu, kad programavimas liks mano gyvenime.
O „downhill“ sportas mano gyvenime išliks visuomet: ar pats sportuočiau, ar treniruočiau kitus, vienu ar kitu atveju šio sporto neapleisiu. Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Ačiū už pokalbį.
